Naujienos

2010-03-16 Valstybinio Socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepcija


Valstybinio Socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepcijoje siūloma ilginti pensijinį amžių, svarstomos motinystės (tėvystės)-išmokų trukmė ir dydis, ligos pašalpos, nelaimingi atsitikimai darbe ir profesines ligos. Asociacija dalyvauja šios koncepcijos svarstymuose, teikia savo siūlymus. Kviečiame visus besidominčius šiais klausimais prisijungti ir siųsti savo pasiūlymus asociacijai, kurie bus įtraukti į bendrus pasiūlymus SADM, Seimui.

2010.01.29

 

SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRO 2009-10-20 ĮSAKYMU NR. A1-620 PATVIRTINTOS TARPŽINYBINĖS DARBO GRUPĖS PARENGTA VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO IR PENSIJŲ SISTEMOS REFORMOS KONCEPCIJA

 

I.                     FORMOS TIKSLAI

 

Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepcijos (toliau – koncepcija) tikslas – identifikavus valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos problemas, įtvirtinti esminius šios sistemos pertvarkymo bruožus, kad numatomas naujasis teisinis reguliavimas užtikrintų sistemos ilgalaikį finansinį tvarumą, sistema garantuotų adekvačias ir tikslingas išmokas bei būtų efektyviau administruojama.

 

II.                   REFORMOS UŽDAVINIAI

 

1.          Sukurti  finansiškai tvarią socialinio draudimo ir pensijų sistemą, išplečiant jos finansavimo bazę bendraisiais mokesčiais, išmokas siejant su ekonominėmis šalies galimybėmis bei demografine padėtimi ir formuojant rezervą, leisiantį užtikrinti atitinkamo dydžio išmokų mokėjimą.

2.          Padidinti socialinių išmokų sistemos aiškumą, skaidrumą ir taiklumą, aiškiai atskiriant socialinio draudimo ir valstybės paramos dalis, išvengiant išmokų dubliavimo,  nustatant aiškesnį mokamų įmokų ir gaunamų išmokų ryšį ir taip labiau motyvuojant žmones dalyvauti šioje sistemoje.

3.          Sukurti veiksmingą nedarbingumo ir specialiųjų poreikių nustatymo ir kontrolės sistemą, užtikrinančią, kad valstybės išmokos būtų skiriamos tikslingai, o neįgaliųjų poreikiai būtų tenkinami, visų pirma plėtojant socialines paslaugas.

4.          Pasiekti, kad socialinio draudimo ir kitas socialines išmokas administruojančios institucijos veiktų efektyviai, skaidriai ir atsakingai, pertvarkant tiek socialinio draudimo įmokų surinkimą, tiek išmokų mokėjimą, šiuos procesus koncentruojant, gerinant jų apskaitą, socialinio draudimo įmokas nukreipiant tik išmokoms finansuoti, bet ne  administruojančioms institucijoms  išlaikyti.

III.                 ESAMOS PADĖTIES ANALIZĖ

 

Socialinio draudimo ir pensijų sistemą reglamentuoja šie įstatymai: Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymas, Nedarbo socialinio draudimo įstatymas, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Pensijų sistemos reformos įstatymas, Pensijų kaupimo įstatymas, Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymas, Valstybinių pensijų įstatymas, Valstybinių šalpos išmokų įstatymas,  Mokslininkų valstybinių pensijų laikinasis įstatymas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų statuso įstatymas, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas, Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymas, Kūno kultūros ir sporto įstatymas.

Pagal Eurostato demografines projekcijas, nuo 2009 iki 2060 metų gyventojų Lietuvoje sumažės iki 2,5 mln. žmonių. Be to, sumažės darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų nuo 58,6 iki 41,4 procentų (procentais nuo visų gyventojų ),  o senyvų (65 metų ir vyresnių) gyventojų išaugs daugiau nei du kartus nuo 16 iki 32,7 procentų. Tai reiškia, kad vietoj dabartinio darbingo amžiaus žmonių ir vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių santykio 1,6 liks tik 1. Didžiausias sumažėjimas numatomas 2015–2035 metais, kai demografinio bumo kartos atstovai eis į pensiją. Remiantis minėtomis projekcijomis, nuo 2008 iki 2060 metų prognozuojamas didžiulis (daugiau nei 1,5 karto) išlaidų socialinės apsaugos (socialinio draudimo ir valstybinėms) pensijoms padidėjimas (nuo 7,4 proc. BVP 2008 m. iki 11,6 proc. BVP). Nuo 2004m. vykdomos pensijų reformos, kuomet dalis socialinio draudimo įmokos nukreipiama į privatų kaupimą ir ta dalimi mažėja socialinio draudimo pensijų teisės,  stabilizuoja pensijų išlaidas ties 4 proc. nuo BVP riba ir nuo 2030m. pradeda ryškiau jas mažinti (iki 3,2 proc. BVP 2060m.). Tuo tarpu valstybės įsipareigojimai mokėti bazinę pensiją, šalpos ir našlių pensijas, nuolat augs – nuo 4 proc. BVP iki 2019m. iki 6,9 proc. 2060m. Taigi, būtinos reformos, bent jau stabilizuojančios išlaidų augimą šioje pensijų dalyje. Be to, prognozuojama, kad ryškiai išaugs dabar gana nedidelės išlaidos valstybinėms pensijoms, ypač pareigūnų valstybinėms pensijoms – iki 2 proc. BVP 2060m. (skaičiavimai pateikiami prieduose)

Todėl siekiant apriboti ilgalaikę išlaidų didėjimo tendenciją, išlaikyti tiek finansinį sistemos stabilumą, tiek ir išmokų adekvatumą, o taip pat didinti asmenų suinteresuotumą dalyvauti socialinio draudimo sistemoje bei kuo ilgiau likti darbo rinkoje, mažinti nepagrįstą išmokų dubliavimą ir jas padaryti taiklesnes, būtini socialinio draudimo ir išmokų sistemos pertvarkymai.

 

IV.                SPRĘSTINOS PROBLEMOS

 

Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemoje ekonominio sunkmečio laikotarpiu išryškėjo egzistuojančios esminės sistemos trumpalaikės ir ilgalaikės problemos, neleidžiančios užtikrinti šios sistemos subalansuotumo, ilgalaikio finansinio tvarumo, išmokų pakankamumo ir taiklumo bei efektyvaus sistemos administravimo.

Išskirtinos pagrindinės problemos:

1.             Valstybinio socialinio draudimo sistema yra finansiškai pažeidžiama. Nėra kaupiamas rezervas, kuris ekonominio nuosmukio metu ar pablogėjus demografinei situacijai padėtų išlaikyti atitinkamą šios sistemos išmokų, visų pirma pensijų, lygį, o išmokų indeksavimas nėra susietas su ekonominiais ir demografiniais rodikliais ir stipriai politiškai įtakojamas. Nėra ilgalaikės pradėto privalomojo pensijų kaupimo finansavimo strategijos.

2.             Valstybinio socialinio draudimo finansavimo šaltinis (įmokos nuo aktyvios veiklos pajamų) nėra pakankamas siekiant subalansuoti biudžetą, užtikrinti mokėtas įmokas atitinkančias išmokas, nors įmokų tarifas yra aukštas ir apmokestinamoji bazė pagrindiniams mokėtojams neribojama.

3.             Dabartinė išmokų sistema sudaro sąlygas jų dubliavimuisi, kas savo ruožtu sąlygoja neaiškią takoskyrą tarp socialinio draudimo sistemos ir jos garantuojamų išmokų įvykus draudiminiam įvykiui ir valstybės paramos sistemos garantuojamų išmokų bei valstybinių pensijų, pastarųjų paskirtis nėra pakankamai apibrėžta ir vienareikšmė.

4.             Socialinio draudimo pensijų perskirstomoji dalis (bazinė pensija) turi didelę reikšmę pensijos dydžiui,  tuo tarpu asmens sumokėtų įmokų įtaka yra nepakankami atspindėta, ir tai šią sistemą daro nepatrauklią. Tiek senatvės, tiek netekto darbingumo pensijos mokamos neatsižvelgiant į asmens gaunamas darbo pajamas, kas iškreipia pačią pensijų prigimtį – kompensuoti prarastas pajamas, nėra paskatų atidėti pensijos mokėjimą. Netekto darbingumo ir specialiųjų poreikių nustatymas nepakankamai skaidrus ir kontroliuojamas, sistemoje per maža paskatų kuo griečiau grįžti į darbo rinką, atvirkščiai, darbingumo lygio siekiama kaip statuso, užtikrinančio pastovų pajamų šaltinį nepriklausomai nuo darbinės veiklos.

5.             Socialinio draudimo motinystės (tėvystės) pašalpos neadekvačios šios draudimo rūšies tarifui, o ilga jų mokėjimo trukmė ir egzistuojanti tvarka neleidžia derinti darbinės veiklos su vaiko priežiūra.

6.             Socialinio draudimo įmokas ir mokesčius administruoja dvi atskiros valstybinės institucijos – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybinė mokesčių inspekcija, kurių procedūros žymiai skiriasi ir skirtingai įtakoja verslą. VSDF administravimo sąnaudos yra planuojamos VSDF valdybos ir nėra formaliai ribojamos.

Šios problemos bus sprendžiamos dviem etapais įgyvendinant reformos priemones.

 

V.                  PIRMOJO ETAPO REFORMOS PRIEMONĖS

 

Siekiant koncepcijos tikslų, nevėliau kaip 2012m. kiekvienoje iš nurodytų sričių būtina įgyvendinti šias priemones:

1.       Senatvės pensijos

Gerinant įmokų mokėtojų ir išmokų gavėjų santykį ir atsižvelgiant į ilgėjančią gyvenimo sulaukus pensinio amžiaus trukmę, palaipsniui didinti pensinį amžių iki 65m. po pusę metų per metus, jį suvienodinant vyrams ir moterims.

 

2. Pensijų kaupimas

2.1 Antrosios pakopos pensijų kaupimo sistemą paverčiant valstybės privalomos pensijų sistemos dalimi, nustatyti, kad pensijų kaupime dalyvauti privaloma iš karto tik pradėjus darbinę veiklą, o asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus liko 10 ir mažiau metų, - pradėti dalyvauti neleidžiama.

Alternatyva:

2.1 Siekiant apsaugoti nuo neracionalaus pasirinkimo, nustatyti, kad II pakopos pensijų kaupimo sistemoje negali pradėti dalyvauti asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties liko 10 ir mažiau metų, visiems kitiems leisti savanoriškai pasirinkti pradėti dalyvauti ar ne.

2.2 Siekiant užtikrinti pensijų fondo dalyvio investuoto turto tinkamą valdymą per visą kaupimo laikotarpį, numatyti fondo valdytojams pareigą valdyti pensijų fondo dalyvio lėšas pagal optimalią strategiją, atitinkančią dalyvio amžių.

2.3 Siekiant pensijų kaupimo sistemą padaryti aiškesne fondų dalyviams, atskaitymų iš pensijų turto dydžius privatiems pensijų valdytojams susieti su fondų valdymo efektyvumu.

2.4 Optimizuojant kaupiamųjų pensijų sistemą, išplėsti galimų pensijų išmokų spektrą ir nustatyti jų tvarką, panaikinti pensijų kaupimo sistemos dalyvio teisę neribotam laikui nukelti pensijų išmokos mokėjimo pradžią, reglamentuoti pensijų anuitetų pardavimo procesą.

 

3.Valstybinės pensijos ir rentos

3.1 Atsisakant privileginių valstybinių pensijų, nebeplėsti jų gavėjų rato, panaikinti teisę šias pensijas gauti toms asmenų kategorijoms, kurioms jos dar nepradėtos mokėti, o naujų I ir II laipsnio valstybinių pensijų už nuopelnus nebeskirti.

 3.2 Išvengiant išmokų dubliavimo, už tą patį įvykį (mirus sutuoktiniui arba vienam iš tėvų (abiem tėvams) asmens pasirinkimu mokėti vieną išmoką.

3.3 Racionalizuojant išmokų sistemą ir padarant ją tikslingesne, pakeisti rentų sportininkams, artistams skyrimo ir mokėjimo sąlygas, skiriant jas tik nuolatiniams Lietuvos gyventojams ir taikant pajamų testą.

3.4 Pagerbiant motinas ar tėvus, užauginusius ir gerai išauklėjusius 5 ir daugiau vaikų, mokėti vienkartines išmokas (vietoj naujai skiriamų valstybinių pensijų), o vaikų auginimo laikotarpius įskaityti į pensijų draudimo stažą. 

 

4.       Išmokos specialiesiems poreikiams tenkinti

Mažinant išmokų dubliavimąsi ir plėtojant profesionalių socialinių ir slaugos paslaugų sistemą bei ją priartinant prie žmogaus, neįgaliųjų naujai skiriamus specialiuosius poreikius priežiūrai (pagalbai) ir slaugai tenkinti per savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų, šeimos narių  teikiamas socialines ir slaugos paslaugas, finansuojamas tiek iš valstybės biudžeto, tiek iš savivaldybių biudžetų, tiek ir iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, taip palaipsniui pakeičiant dabartines tikslines kompensacijas slaugai ir priežiūrai (pagalbai).

 

5. Motinystės ir tėvystės išmokos

5.1 Siekiant racionaliai derinti vaiko priežiūrą ir darbinę veiklą, motinystės (tėvystės) pašalpas progresiškai mažinti, tačiau mokėti ta pačia trukme: tai yra iki vaikui sukaks 6 mėn. mokėti 80 proc. kompensuojamojo uždarbio, iki vaikui sukaks 12 mėn. – 60 procentų, iki vaikui sukaks 18 mėn. – 40 procentų. Iki vaikui sukaks 2m. mokėti 40 procentų kompensuojamojo uždarbio, bet ne daugiau nei 500 Lt. Antraisiais vaiko priežiūros metais darbinės prižiūrinčiojo asmens pajamos nemažina išmokos dydžio.

5.2 Siekiant subalansuoti šios socialinio draudimo rūšies įmokas ir išmokas bei išvengti piktnaudžiavimų, kompensuojamąjį uždarbį išmokai skaičiuoti imti už paskutinius 24 mėnesius, buvusius iki  teisės į išmoką atsiradimo. Jei motina ar tėvas, prižiūrintis vaiką, turi vienerių metų  socialinio draudimo stažo, motinystės (tėvystės) pašalpa skaičiuojama iš  faktinio uždarbio, gauto per paskutinius 24 mėnesius, užtikrinant minimalios pašalpos mokėjimą.

Alternatyva:

Šių išmokų bazę susieti su 12 mėn. laikotarpiu iki nėštumo. (R.Kuodžio pasiūlymas)

5.3 Mažinant išmokų dubliavimą ir atstatant išmokos priklausomybę nuo uždarbio, prižiūrintiems kelis vaikus vienu metu mokėti ne daugiau kaip 100 procentų buvusio atlyginimo.

 

6. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas

Siekiant nebedubliuoti socialinio draudimo išmokų, kai už tą patį įvykį mokamos dvi išmokos (netekto darbingumo pensija ir periodinė nelaimingų atsitikimų darbe kompensacija), šią draudimo rūšį perduoti vykdyti privačioms draudimo įmonėms, kurios būtų labiau suinteresuotos kontroliuoti darbų saugą įmonėse. Minimalios socialinės garantijos ir darbdavių prievolė drausti darbuotojus bus nustatyta įstatymu. Žala dėl sužalojimo darbe būtų atlyginama vienkartine išmoka. Ligos pašalpa dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos mokama 100 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio iš Ligos ir motinystės socialinio draudimo lėšų. Visos išmokos, paskirtos iki šio pakeitimo, būtų ir toliau mokamos iš VSDF biudžeto.

 

7. Sistemos finansavimas

7.1 Siekiant subalansuoti socialinio draudimo biudžetą, būtina konsoliduoti tiek skolinimąsi, tiek ir paskolų grąžinimą bei palūkanų už jas mokėjimą Valstybės biudžete. Perdavus socialinio draudimo įmokų surinkimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, savarankiškas VSDF valdybos skolinimasis taps neįmanomu.

7.2 Aiškiau atskiriant pensijų kaupimo ir socialinio draudimo sistemas ir įmokas į jas, pensijų tarifą skaidyti į socialinio draudimo ir kaupimo pensijų tarifus.

7.3 Siekiant tolygiau paskirstyti socialinio draudimo garantijų finansavimo naštą, palaipsniui keisti darbdavio ir darbuotojo mokamų įmokų tarifo proporcijas, didinant pastarojo dalį. Esant VSDF pertekliui, pradėti taikyti maksimalią apmokestinamąją sumą.

7.4 Pripažįstant, kad pensijų finansavimas yra didžiausia valstybės viešųjų finansų programa, apimanti ilgalaikius ir sunkiai keistinus įsipareigojimus, numatyti Vyriausybės teikiamų ilgalaikių pensijų sistemos prognozių svarstymą Seime ne rečiau kaip kas ketveri metai.

 

8. Sistemos administravimas

8.1 Racionalizuojant įmokų ir mokesčių surinkimą, vienodinant administravimo procedūras, taupant valstybės lėšas ir mokesčių mokėtojų laiką, socialinio draudimo įmokų surinkimą perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai, duomenų apie apdraustuosius administravimą paliekant VSDF valdybai. VSDF valdyba ir toliau tvarkys pensijų kaupimo sutarčių registrą. Pensijų kaupimo įmokas iki pervedimo į pensijų fondus kaups Valstybinės mokesčių inspekcija atskirojoje sąskaitoje. 

8.2 Taupant valstybės lėšas, supaprastinant išmokų skyrimo procedūras ir užtikrinant jų teisingumą, visų išmokų, išskyrus tas, kurios mokamos tikrinant asmenų pajamas ir turtą, mokėjimą perduoti VSDF valdybai. Tai apimtų visas valstybines pensijas ir rentas, šalpos išmokas, taip pat ir nedarbo draudimo išmoką.

8.3 Užtikrinant tikslesnį socialinio draudimo įmokų ir išmokų sąryšį, atskirų socialinio draudimo rūšių apskaitą VSDF valdyboje vesti subfondais. Įmokas senatvės pensijai mokėti ir nuo pakaitinių pajamų (socialinio draudimo išmokų).

8.4 Atskiriant socialinio draudimo įmokas nuo administravimui skirtų lėšų, VSDF valdybą ir jos įstaigas ir Darbo biržą ir jos įstaigas paversti biudžetinėmis įstaigomis, pavaldžiomis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, jų išlaikymui planuojant valstybės biudžeto asignavimus. Aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti nenaudoti socialinio draudimo įmokų lėšų.

8.5 Valstybės kontrolei numatyti pareigą vykdyti VSDF finansinį (teisėtumo) auditą.

8.6 Užtikrinant efektyvesnę kontrolę, darbingumo lygio ir visų specialiųjų poreikių neįgaliesiems nustatymą perduoti vienai įstaigai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai, pavaldžiai VSDF valdybai.

 

 

 

 

VI.                ANTROJO ETAPO REFORMOS PRIEMONĖS

 

Ilguoju laikotarpiu, siekiant koncepcijos tikslų bei esminės esamos sistemos reformos, būtina nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris aiškiai apibrėžtų minimalias socialines garantijas, o socialinio draudimo išmokos labiau atspindėtų asmens indėlį į šią sistemą bei skatintų ilgesnį asmenų dalyvavimą darbo rinkoje, atpiginant darbdavių kaštus.

Kadangi pensijų sistemos pakeitimai gali būti įgyvendinti tik nepažeidžiant jau gaunančių išmokas asmenų ir iki pakeitimų įgijusių socialinio draudimo stažą asmenų teisėtų lūkesčių, tokia reforma truks ne vieną dešimtmetį, kol bus sukauptos pensinės teisės naujoje sistemoje ir pensijų sistema pasikeis.

Per 2010 m. turi būti išnagrinėti ilgalaikės reformos siūlymai, įvertintos šių siūlymų ekonominės ir finansinės pasekmės tiek būsimų išmokų dydžiui, tiek valstybės finansams bei Lietuvos Respublikos Seimui pateikti juos įgyvendinantys teisės aktai šiose srityse:

1. Senatvės pensijos

1.1 Stiprinant mokėtų įmokų ir gaunamų išmokų ryšį, pakeisti socialinio draudimo senatvės pensijos skaičiavimo formulę, už kiekvienus socialinio draudimo stažo metus ir mokėtas įmokas skiriant tam tikrą apskaitos vienetų („taškų“) skaičių. Apskaitos vieneto („taško“) vertė būtų nustatoma pagal aiškią metodiką, apimančią įmokų mokėtojų ir išmokų gavėjų santykį ir nuo pensinio amžiaus būsimą gyvenimo trukmę, būtų nustatytas indeksavimo periodiškumas ir priklausomybė nuo darbo užmokesčio bei kainų augimo.

1.2 Už draudimo laikotarpį iki 1995m., tai yra iki to laiko, kai buvo pradėta kaupti VSDF duomenų bazė, apskaitos vienetai („taškai“) būtų įskaitomi neatsižvelgiant į šio laikotarpio uždarbio duomenis, o tik į jo trukmę, tam laikotarpiui priskiriant vidutines laikotarpio po 1995m. pajamas.

1.3 Visos paskirtos pensijos perskaičiuojamos, pagal pensijos dydį priskiriant apskaitos vienetų („taškų“) skaičių. Apdraustųjų jau įgytos pensinės teisės taip pat suskaičiuojamos apskaitos vienetais („taškais“), specialiose sąskaitose  VSDF valdybos duomenų bazėje.

1.4 Skiriant pensijas po reformos, prie apskaitos vienetų, įgytų iki reformos pradžios, pridedami naujai įgyti apskaitos vienetai ir visų jų suma dauginama iš nustatytos vieningos vieneto vertės. Prie šio draudiminės pensijos dydžio pridedama bazinė pensija ar jos dalis iš valstybės biudžeto, priklausomai nuo paskirtosios pensijos dydžio. Jokia bazinės pensijos dalis nepridedama, jei socialinio draudimo apskaitos vienetų ir kaupiamosios pensijų sistemos generuojamos išmokos suma yra didelė (pvz., suma kelis kartus viršija naujosios bazinės pensijos dydį).

1.5 Dėl to, kad ilgainiui apskaitos vienetų, įgytų po reformos, dalis didės, o įgytų iki reformos – mažės, atitinkamai mažės bazinės socialinio draudimo pensijos dalies finansavimas socialinio draudimo lėšomis ir didės (esant reikalui) jos finansavimas valstybės biudžeto lėšomis. Taip laipsniškai bus  plečiama pensijų finansavimo bazė  ir subalansuojamas socialinio draudimo pensijų biudžetas. Bazinė pensija, laipsniškai tapusi  nedraudimine, ateityje būtų mokama (visa ar jos dalis) kaip parama tiems, kurių socialinio draudimo ir kaupiamoji pensija yra nepakankama oriai senatvei užtikrinti. Ji pagrįstai nebūtų mokamas dar dirbantiems pensininkams. Naujoji bazinė pensija konsoliduotų dabartinę šalpos pensiją, mokamą iš valstybės biudžeto, ir našlių pensiją, mokamą iš socialinio draudimo biudžeto, tai yra atskirai našlių pensija ar šalpos pensija nebūtų mokama. Ilgainiui tai leistų ne tik užtikrinti socialinio draudimo pensijų sistemos balansą, bet ir mažinti įmokos tarifą, kas atpigintų darbo jėgą.

1.6 Perėjus prie naujosios pensijų sistemos ir padidinus pensinį amžių, ne anksčiau kaip likus 5m. iki pensinio amžiaus sukakties galima išankstinė pensija, naudojant sukauptus apskaitos vienetus („taškus“). Atidedant pensijos mokėjimą, kaupiami papildomi apskaitos vienetai („taškai“), užtikrinantys didesnę išmoką.

Alternatyva:

NDC (notional defined contribution) modelis. Šis modelis remiasi ne tiek stažu, kiek viso gyvenimo socialinio draudimo įmokų apskaita; jis automatiškai reaguoja į demografinius/ekonominius iššūkius (atitinkamai keičiant socialinio draudimo sistemos „grąžą“); jis skatina gyventojus kuo ilgiau likti darbo rinkoje (nes ilgiau dirbant didėja įmokų suma, be to, jos uždirba „grąžą“, todėl pensijos pakeitimo santykis gerėja, jei dirbi ilgiau); sunkiai manipuliuojamas politikų; aktuariniu požiūriu teisingesnis, nes kas mokėjo įmokas, tas teisėtai pretenduos ir į išmokas – sumažėja valstybės kaip gerojo samariečio problemos rizika, būtų geriau atsižvelgiama į „pensijos kaip nuosavybės“ konstitucinę doktriną, nuo kurios šiuo metu vis labiau tolstama. (R.Kuodžio pasiūlymas)

 

2.       Pensijų kaupimas

2.1 Atpiginant kaupiamųjų pensijų įsigijimą, įdiegti centralizuotą elektroninę užklausų sistemą kaupiamosios pensijos mokėtojo pasirinkimui.

2.2 Užtikrinant pensijų kaupimo sistemos generuojamų išmokų stabilumą, įtvirtinti garantijų schemą gyvybės draudimo įmonių, vykdančių kaupiamųjų pensijų veiklą, nemokumo atvejui.

 

 

 

3.       Netekto darbingumo išmokos

2.1 Siekiant sistemos aiškumo, netekto darbingumo išmokas atskirti nuo senatvės pensijų ir skaičiuoti kitu principu, priklausomai nuo asmens darbingumo netekimo lygio (procentų) ir buvusio uždarbio, nuo kurio mokėtos socialinio draudimo įmokos.

2.2 Racionalizuojant sistemą, kad neįgalumo išmokos būtų skiriamos iš tiesų negalintiems pilnai dirbti ir nebūtų jų siekiama kaip papildomo ir pastovaus pajamų šaltinio, tuo pačiu ir skatinant neįgaliųjų užimtumą, dirbantiems neįgaliesiems taikyti darbo pajamų ir valstybės išmokos ribas, viršijančias uždarbį.

 

4.       Našlaičių pensijos

Atsižvelgiant į keičiamą senatvės bei netekto darbingumo pensijų apskaičiavimą, našlaičių pensijos dydį nustatyti pagal mirusio asmens senatvei sukauptų apskaitos vienetų („taškų“) vertę.

 

5.       Valstybinės pensijos

Išvengiant išmokų dubliavimo,

5.1 Profesines pensijas, kurių draudėjas yra valstybė (pareigūnų ir karių bei teisėjų) finansuoti didesnėmis valstybės biudžeto įmokomis atitinkamai į socialinio draudimo ir kaupimo pensijų sistemas, kurios generuotų daugiau apskaitos vienetų ir sukauptų didesnes sumas. Pareigūnai galėtų pradėti jas naudoti nesulaukę pensinio amžiaus, o pagal profesinį poreikį.

5.2 Kadangi pareigūnų, teisėjų ir mokslininkų valstybinių pensijų dydžiai priklauso nuo jų darbo (tarnybos) stažo trukmės, naujų valstybinių pensijų teisių įgijimą sustabdyti, tačiau paskirtąsias pensijas mokėti ir toliau, o pensijas skirti tik už iki naujosios sistemos įsigaliojimo įgytas teises (stažą), jei jų įgyta bent pusė.

5.3 Užtikrinant ankstyvesnes nei pensinis amžius išmokas sportininkams ir artistams, nustatyti jiems privalomąsias didesnes įmokas socialinio draudimo ir kaupiamajai pensijai.

Kadangi asmenų, turinčių teisę į nukentėjusių asmenų pensiją ir Nepriklausomybės akto signatarų rentą, ratas yra apibrėžtas ir baigtinis, jų išmokų sąlygų nekeisti.

 

6. Sistemos finansavimas

6.1 Mažinant darbo jėgos kaštus, nustatyti tokį socialinio draudimo pensijų tarifą, kuris užtikrintų asmens teisę tik į draudiminę pensijos dalį, ir jį taikyti nuo reformos pradžios. Siekiant išlaikyti jau paskirtųjų pensijų finansavimą, buvusio socialinio draudimo pensijų tarifo dalį paversti perėjimo laikotarpio mokesčiu, kuris mokamas nuo visų aktyvių gyventojų pajamų. Šis mokestis ilgainiui mažėtų, mažėjant iki reformos įgytų apskaitos vienetų daliai visame apskaitos vienetų skaičiuje.

6.2 Siekiant išlaikyti atitinkamą socialinio draudimo išmokų lygį ekonominio nuosmukio metu ar dėl blogėjančios demografinės padėties, kiekvienai draudimo rūšiai formuoti rezervą, kurio dydis priklausytų nuo išmokos pobūdžio. Pensijų rezervą investuoti, viešo konkurso būdu parenkant investicijų valdytoją.

 

VII.              REFORMOS TEIGIAMOS IR NEIGIAMOS PASEKMĖS

 

Reformos siūlymai apima visas socialinio draudimo ir pensijų sistemos sritis – įmokas, išmokas, administruojančias institucijas, finansavimo šaltinius.

Juos įgyvendinus, socialinio draudimo finansavimo bazė išsiplėstų, būtų aiškiai atskirti socialinio draudimo ir kaupimo pensijų tarifai, jie būtų skaičiuojami nuo visų asmens pajamų, taip pat ir nuo jo gaunamų socialinio draudimo išmokų, didesnę dalį nei dabar skiriant darbuotojo įmokai, atsirastų įmokomis apmokestinamų pajamų riba, o pensijų dalį finansuojant valstybės biudžeto lėšomis, mažėtų socialinio draudimo pensijos tarifas. Būsimas nedidelis įmokos tarifas tik papildomai daliai finansuoti nesudarytų prielaidų įmokų vengimui.                   

Socialinio draudimo išmokos turėtų daugiau draudiminių bruožų, būtų labiau diferencijuotos, priklausančios nuo mokėtų įmokų ar neįgalumo lygio. Jų indeksavimas taptų aiškesnis, nes būtų atliekamas tik vienu instrumentu, įstatymu įtvirtintais principais ir periodiškumu. Atsisakant kai kurių valstybinių pensijų, kitų pensinių teisių įgijimą sustabdant, mokant skirtumą tarp valstybinės išmokos ir socialinio draudimo ir kaupiamosios pensijos, valstybinės pensijos būtų integruotos į bendrąją socialinio draudimo ir kaupimo pensijų sistemą, nebeliktų išmokų dubliavimo.

Atsižvelgiant į tai, kad prie naujos sistemos bus pereinama palaipsniui, išsaugant jau įgytas pensines teises, išmokų gavėjai nepajus staigių pokyčių. Išmokos, paskirtos iki reformos, nepasikeis dydžio ar mokamų išmokų skaičiumi.

Pensijų sistemos pertvarka truks ne mažiau nei 20 metų,  kuomet socialinio draudimo stažas, įgytas naujojoje sistemoje, bus pakankamas skirti pensiją, o pensijų kaupimo sistema generuos sumas, pakankamas periodinei išmokai iki gyvos galvos įsigyti. Įgytos pensinės teisės bus nekeičiamos ne tik jau gaunantiems išmokas, bet ir turintiems socialinio draudimo stažą iki pertvarkos, nežiūrint į tai, kad jos bus perskaičiuotos į apskaitos vienetus. Pokyčiai pradedami taikyti tik stažo daliai po reformos įstatymų įsigaliojimo. Tai apsaugos asmenų turimus teisėtus lūkesčius.

Atskyrus bazinę pensiją nuo papildomos pensijos dalies, galimas stipresnis ir akivaizdesnis įmokų ir išmokų ryšys, didesnė išmokų diferenciacija, nes apsaugos nuo skurdo funkciją pensijų sistemoje vykdytų bazinė pensija, finansuojama iš bendrųjų mokesčių. Tai didins pasitikėjimą naująja sistema bei skatins joje dalyvauti.

Pakeitus pensijų apskaičiavimo ir indeksavimo tvarką, ji taps aiškesnė ir suprantamesnė, o pensijų dydžius leis aiškiai susieti su būsima gyvenimo trukme bei ekonominiais šalies rodikliais.

Numatoma galimybė atidėti pensiją leis kaupti apskaitos vienetus („taškus“). Tai būtų rimta paskata  ilgiau pasilikti darbo rinkoje ir mokėti įmokas.

Nedarbingumo išmokas skaičiuojant pagal darbingumo netekimo procentus, jos taps tolygesnės, o specialieji poreikiai bus geriau tenkinami, jei bus teikiami paslaugomis, o ne pinigais. Tuo pačiu tai racionalizuos sistemą, padarys ją taiklesnę.

Įmokų ir atitinkamai išmokų administravimą sutelkus vienoje institucijoje bus efektyviau naudojamos valstybės lėšos. Kartu bus sumažinta administracinė našta tiek draudėjams, tiek ir apdraustiesiems. Nors galimi išieškojimo procedūrų pokyčiai iš pradžių gali neigiamai įtakoti socialinio draudimo pajamų surinkimo efektyvumą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje dėl šios priežasties efektyvumas nemažės. Planuojama, kad VM

Paroda "Šeimynėlė"
Mes, Gausių šeimų asociacija, iš visų jėgų stengiamės, kad mūsų vienijamos šeimos jaustųsi apgaubtos dėmesiu ir šiluma.
 
KVIEČIAME VISUS GEROS VALIOS ŽMONES PAREMTI MŪSŲ VEIKLĄ, PAAUKOJANT 2% GYVENTOJŲ  PAJAMŲ MOKESČIO.
 
Bet kokia parama yra be galo svarbi mūsų šeimoms.
 
 
  tel.: +370 65057895, el. paštas: vilnius@gausiseima.lt, adresas: Kaštonų g. 3 - 9, Vilnius
Interneto svetainių kūrimas